2007 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Delayed

Vat sėdžiu oro uoste, atidėtas skrydis, tai belieka tik rašyti. Baisu klaikiai, kuo daugiau skraidau, tuo vis neramiau kiekvieną kartą. Žinau mintinai, kaip ten viskas bus, tas labiausiai ir gąsdina: Italijos saulė, vėl teks parlarinti, vėl jokio betarpiškumo, vėl priprasiu būti tokia, kokia jau esu gerus porą metų. Šalia sėdi Aušra, mano likimo draugė, ir matau, kad ir ji nerami. Dabar gyvensim arčiau viena kitos, tai gal ir lengviau bus nubėgt vienai pas kitą.

Nusitūsinau juodai per rugpjūtį, dabar galėsiu ilsėtis, tiksliau, nelabai kas ir belieka, tokių tūsų bent jau kol kas Italijoje nelabai teko matyt.

Nepykit, ne kokios nuotaikos dabar. Jei galėčiau ko nors panorėti, tai išsimiegočiau ir atsikėlus galėčiau jus visus vėl pasiekti. Ir jūs mane surastumėte.

O iš tiesų teks su krūva kilogramų nusileisti iš debesų, juos kažkaip nutempti iki traukinio (galvojat lengva? tai nematėt milano stoties, kur nuneš minia, ten ir atsidursiu) ir per patį rungtynių su rusija laiką belstis kelias h per tunelius į savo knygų ir gyvačių (čia italės tipo) celę.

1 komentaras:

Evaldas rašė...

Na?.. Ar bus daugiau? :)