Nežmoniški žmonės

Žmonės vaikšto, sėdi, krebžda
Žmonės varto užrašus, varto knygas, ieško tušinuko, ieško trintuko
ir tada rašo, brauko ir tada trina
Žmonės įeina, braunasi tarp kėdžių, kalbina draugą, braunasi tarp kėdžių, išeina.
Žmonės dairosi, žmonės žiūri, kelia galvas, nusibodusiais veidais jas nuleidžia.
Žmonės nieko nemato, įsikniaubę rankovėmis brūžina stalus
Nieko neieško, nes nieko neranda.
Žmonės kartas nuo karto paklausia, žmonės ne visada atsako.
Žmonės kažką kramsnoja, žmonės geria vandenį.
O aš sau traškėdama linguoju ir galvoju, kad ši biblioteka neįtikėtinai padeda atsiriboti nuo pasaulio ir gal net kažką parašyti. Apie žmones ir apie žmogų. Tą žmogų nebe žmogų. Nežmoniškai bendraujame jau metus. Iki šiol neradau jo ausų. Bet prieš kelias dienas mane aplankė nežmoniškas supratimas apie jo nežmonišką darbą. Nuo šiol nežmoniškai leidžiu laiką. Kartu su nežmoniškais žmonėmis.

bandau sugrįžti po daugelio mėnesių paklydimų tyloje. tiesa pasakius, buvau tiesiog "už kadro", bet tai nėra labai įdomu. todėl tarkim kad nieko ir neįvyko. šiandien vienas mano draugas atsiuntė kelių metų senumo nuotrauką ir supratau, kaip kai kurie dalykai nesikeičia: nuo pat mažumės į lovą tempdavausi visus man reikalingiausius daiktus, t.y.knygas, popieraus lapą ir tušinuką, žibintuvėlį kad galėčiau naktį skaityti ir savaime suprantama koks nors "plėjeris". va. iš esmės taip yra ir dabar, tik kad prisidėjo cigaretės, žiebtuvėlis, kas nors geriamo ir mobilusis. na ir dar daugybė minčių (bet jos, matyt, ten nuo seno) ir kampelis vienatvės.

Konkursas

KIEK LAIDŲ IR KURGI PRANYKO/ATSIDŪRĖ JI?
Prizas priklausys nuo prizininko

super

oi kaip gera dabar: prisėdi prie stalo, pasiimi rašiklį ir rašai..ne taip kaip anksčiau, kai tekdavo prieš tai viską iškuisti ir vis tiek nieko nerasti...baigėsi šitie laikai...dabar jau nebepabėgs, nebenutrūks nuo savo metalinės grandinės ir nepasislėps...

žiūri čia jis į mane...o aš atsidžiaugti negaliu: ir mano kamūrkė nebekamūrkė, o kaip koks ofisas dabar per tą rašiklį: stypso tarp knygų įbedęs nosį į savo plastmasinę juodą kalvelę-inkarą-svarmenį ar kaip ten jį bepavadint.

tai vadinas nukniaukiau.
iš bibliotekos.

liejamės

Kažkada ėmiau ir supratau, kad yra mažiausiai trys klausimo "kodėl" rūšys, kurios iš esmės skiriasi savo tonu: į pirmąją grupę subėga visi smalsumo klausimai, kurie išsprūsta netikėtai, gana taikiai, bet tuoj pat prisipildo nekantrumu ir užsidegimu, tarsi žaistume mįsles, pvz: "hm, įdomu, kodėl tas obuolys krenta nuo medžio? Kodėl turime dvi kojas, dvi rankas, bet tik vieną nosį? Kodėl kyla bangos? ir t.t.; toliau rikiuojasi filosofinė klausimų grupė, t.y. visi tie esminiai prasmės ir priežasties klausimai, kuriuos užduodame rimtu veidu ir gilia vidujybės intonacija žiūrėdami į kitą, į save ar į pasaulį. Ir vis dėlto daug dažniau pasigirsta klausimas, kurį ištariame maždaug taip: "Nu kodėėėėėėl?????". Vat ir nepaliauju savęs klausti:

Nu kodėėėėl kiekvieną kartą turiu perrausti visą savo kambarį, kad rasčiau tušinuką???
Nu kodėėėl tas kambarys pats nesusitvarko, jei jau savarankiškai sugeba apsijaukti?
Nu kodėėėl niekas man nesigauna kaip normaliems žmonėms ir vėl eilinį kartą diena prasideda, kai kitiems ji jau baigiasi???
Nu kodėėėl visada apsikvailinu, kai mažiausiai to reikia???
Ir iš vis kur aš, kas aš, kodėėėėl aš ir kodėl visi taip toli?

tikiuosi, suprantat, apie ką aš čia...

mokausi

esmės pakraščiais

daug lengviau pasakyti, kaip NĖRA.

ir vis dėlto: šviesa nesikeičia vietomis su tamsa, juoda ir balta viena kitos neskandina. kažkas yra ne dėl to, jog kažko nėra.

tiesiog yra, o šešėliai tik vaikšto pakraščiais ir sugeria visa tai, kas čia nepriklauso. relatyvūs tik atspalviai.

tarp tamsos ir šviesos slypi praraja, jos viena kitos nepažįsta.

Pilnatis

Kaukti nesinori.

Tik be proto šalta lauke. Tūnau viena namie su žvėriu ir dėliojuosi nusibaigusią dieną: iki aštuonių ryto žaidžiau šachmatais (o žaisti kaip ir nemoku, tai iki šiol nesuprantu, kaip rezultatas buvo 2-2, bet dabar jaučiu reiks truputį pasidomėti..kažkaip užsikabinau:)))), dienos visai neatsimenu, o vakare plaukiojom jachta Sla (dosjė: nerealus žmogėnas, kaip ir aš besitrankantis po visur, džiaugiasi gyvenimu, įsimylėjęs archeologas, iškeliaujantis į universitetą, kuris neturi tikslaus adreso, laipioja ir garbanas augina) gimtadienio proga. po tokį katinišką ežerą ir vėją. ir sušalę gėrėm šampaną su kibinais ir neoniniu radioaktyviu kancerogeniniu tortu. skanu. kaip ir atgal grįžti plaukiant kilometrus iki namų, kur priartėjau prie pat dabarties taško.

jame lūžtu.