Nežmoniški žmonės

Žmonės vaikšto, sėdi, krebžda
Žmonės varto užrašus, varto knygas, ieško tušinuko, ieško trintuko
ir tada rašo, brauko ir tada trina
Žmonės įeina, braunasi tarp kėdžių, kalbina draugą, braunasi tarp kėdžių, išeina.
Žmonės dairosi, žmonės žiūri, kelia galvas, nusibodusiais veidais jas nuleidžia.
Žmonės nieko nemato, įsikniaubę rankovėmis brūžina stalus
Nieko neieško, nes nieko neranda.
Žmonės kartas nuo karto paklausia, žmonės ne visada atsako.
Žmonės kažką kramsnoja, žmonės geria vandenį.
O aš sau traškėdama linguoju ir galvoju, kad ši biblioteka neįtikėtinai padeda atsiriboti nuo pasaulio ir gal net kažką parašyti. Apie žmones ir apie žmogų. Tą žmogų nebe žmogų. Nežmoniškai bendraujame jau metus. Iki šiol neradau jo ausų. Bet prieš kelias dienas mane aplankė nežmoniškas supratimas apie jo nežmonišką darbą. Nuo šiol nežmoniškai leidžiu laiką. Kartu su nežmoniškais žmonėmis.

vakar prie liuksemburgo sodų

kavinėje vienas prancūzas man rusiškai deklamavo Puškiną: apspangusi nuo kavos klausiau ir kalbėti nenorėjau...

К***

Я помню чудное мгновенье:
Передо мной явилась ты,
Как мимолетное виденье,
Как гений чистой красоты.

В томленьях грусти безнадежной,
В тревогах шумной суеты,
Звучал мне долго голос нежный
И снились милые черты.

Шли годы. Бурь порыв мятежный
Рассеял прежние мечты,
И я забыл твой голос нежный,
Твои небесные черты.

В глуши, во мраке заточенья
Тянулись тихо дни мои
Без божества, без вдохновенья,
Без слез, без жизни, без любви.

Душе настало пробужденье:
И вот опять явилась ты,
Как мимолетное виденье,
Как гений чистой красоты.

И сердце бьется в упоенье,
И для него воскресли вновь
И божество, и вдохновенье,
И жизнь, и слезы, и любовь.

grįžus

Per tas dvi savaites taip ir nepakalbėjau, o tik mačiau daug mirgančių veidų ir girdėjau pažįstamus balsus. Buvau tarp jų ir vis žiūrėjau žiūrėjau kaip kad sapnuose būna. Nežinojau nieko ir pats Paryžius ištirpo kaip kokia didelė nesąmonė, tik kad po to ėmė ir pakilo lėktuvas ir kažkas trinktelėjo per galvą, ji galutinai susisuko ir pradėjau dusti keliaudama iš vieno vakuumo į kitą galvodama, kaip čia paskambinti jiems ir vėl ryt susitikti...

dabar grįžus išverčiau lagaminą ir visokius maišeliokus po visą kambarį, kad kai jau labai liūdna pasidarys, galėčiau užmušti laiką dėliodama daiktus į vietas.

Pakeitus eilutės centravimą (ar kaip tai vadinasi???)

bet kuriame taške prasidedančios mintys
keliauja prie tos pačios ribos ir po to tvarkingai lūžta idant vėl
atsiremtų į tuščią erdvę ir iš jos pašoktų---
lūžta ties tašku, po kurio - tik vėl eiti ir eiti, štai jums ir tekstas - paralelės, vis žvilgčiojančios į ankstesniąsias ir taip gimsta paviršiai visokiausių reljefų.
Mano mėgstamiausi - išgriaužti vagų.

Taigi po savaitės sirgimo ir pasyvių dienų, šiandien pagaliau buvo ĮVYKIS : ėjau laikyti egzamino. Filosofia. Renesansas. Mažai miego. Tekstai išsunkiantys juodai ir bėda, kad reikia kažkaip nenusišnekėti, o tai - ne taip jau paprasta:) Nes nelabai kas iš tavęs nori enciklopedinių žinių, turi atrasti kažkokį santykį su tekstais. Aš gal nemoku mokytis, bet jei ima ir nutinka, kad koks dalykas įgauna stiklinį paviršių, jei nebesugebu paliesti tų "gilių" minčių - amen, dingsta automatiškai ir visos mintys bei įmanomi jų pavidalai, vienžo, susiredukuoja viskas į absoliutų nulį, kad jei kas manęs paklaustų kad ir paprasto dalyko tipo "Darvino teorija" nebesugebėčiau net jo identifikuoti, jau nekalbant apie kokį išsamesnį požiūrį:) Priešnuodžių kol kas nerasta...

ĮVYKIS neįvyko, bent jau visai ne taip, kaip galėčiau įsivaizduoti. Įeinu, atsisėdu, o dėstytoja manęs klausia: "Ar tai tu rašei man laišką?" (egzas buvo pirmadienį, bet dėl sveikatos negalėjau prisistatyti, tai teko prašyti antros galimybės), -Taip, tai aš.
Ji toliau: "ach, tai malonu susipažinti, aš - Katerinos iš tavo Koledžo mama, ji man daug apie tave pasakojo, sakė, kad darėt koncertą, kad tu dainavai, kad išvažiuoji į Paryžių ir šiaip perduoda šilčiausius linkėjimus".

...
Ah. Geras. (sėdžiu ir nebežinau ką atsakyti, prieš mane - viena nerealiausių dėstytojų, dėl kurios galvoju vos ne pasirinkti kitokį magistrinio darbo lauką, o ji pasirodo mano draugės mama!!!ir dar, žino, kad egzistuoju ir plius minus kaip egzistuoju. viskas kažkaip kitaip persisuko akimirksniu,dar nežinau kaip). Pradėjau juoktis, sakau, nesitikėjau, ta irgi juokiasi ir iš esmės egzas tradicine prasme neįvyko: ji realiai manęs nepaklausė nė vieno klausimo, o natūraliai pradėjom diskutuoti apie įdomiausius kurso dalykus, naršėm po visus tekstus ir jų atspindžius minties istorijoje, nes taip ir turi būti, nes tie tekstai yra amžinas procesas. vienžo fantastika. Pažadėjo ji man prisiųsti visokių straipsnių ir knygų ir konsultuoti dėl magistrinio (kai pagaliau suprasiu, apie ką noriu rašyti:)).

Dabar tai noriu tik kažko ramaus, kaip ten bebūtų, ant kanopėlių nepastoviu...Nusipirkau bilietą į Paryžių (lapkričio 1ą būsiu ten...) Dabar turėsiu kelias dienas be knygos, tai širdis džiaugiasi, kad pagaliau galėsiu grįžti prie savo mylimos Skaičių teorijos:))) Filmų, muzikos ir pasitaikančių kryčių dėl maišalynės galvoje, nes reikia kažką su tuo magistriniu daryt...

Ah, parašiau laišką tai savo draugei, padėkojau, už siurprizą ir už tai, kad nieko iš anksto nesakė, ta irgi juokiasi iš manęs...susitiksma su ja Paryžiuje, ji irgi ten tūno..

Bėgu --- draugas pasikvietė vakarienės, nerealus virėjas, tai ir skrandis pašoks savo tango.

Iki.

Slidinėjimai

Susitikau Lietuvoje su seniai matytu žmogėnu ir kažkaip kalba pasisuko apie pažįstamų poras. Po to man taip ėmė ir paaiškėjo, kad iš esmės iš savo draugių esu vienintelė vieniša būtybė. Bet nieko, draugas nuramino: tu gi pas mus jauniausia, tau dar visi metai, juk riba (merginoms) - 25-eri metai...Aš taip ir likau be žado, nežinodama, ar juoktis, ar verkti. Iš tiesų, lietuviškais standartais vėluoju mažiausiai kelerius metus! Pusė susituokę ar šiaip tai tik laiko klausimas, 2/3 išsimokėtinai nusipirkę butus, be mašinos, matyt, išvis sunkiai ką nors surasčiau, o apie mokslus nebekalbama, nebent tik su tais, kurie jau doktorantūroje tūno, visi kiti - rimtai dirba...

Tuo tarpu Italijoje esu kone vienintelė, kuri kratosi santykių "for fun", tik atrodau aš jiems arba svajoklė, arba šiaip komplikuota asmenybė su savo "rimtu" požiūriu...O juk tai net ne požiūris, o vienintelis būdas, kuriuo galiu/noriu būti...Bet mes ne apie tai...24 metai Italijoje nereiškia nieko, kur tik koks suaugęs žmogus sužino mano amžių, iškart pasigirsta "bet juk tu dar visiškas vaikas!!!"...Niekas manęs nesupranta, jei pradedu guostis, kad aš vis dar mokausi ir daugiau nieko neveikiu, sako, tu tik džiaukis, keliauk, kur tu skubi ir pan., o jei kokia bėda ištinka tai supuola draugų tėvai ir visur pradeda padedinėti..net jei ir nėra jokios bėdos, vis karts nuo karto atkeliauja koks man paruoštas patiekalas ar kvietimas šeimyniškai kur nors pasibūti...

tai vat tokie tie nesuderinamumai, Lietuvoje stengiuosi neišsiplėsti apie savo "nieko neveikimą" ir "niekur neskubėjimą", o Italijoje jau ne kartą pakirto kojas bešnekant su kokiu bendraamžiu, kuris beveik 100proc. gyvena su tėvais, niekada nėra dirbęs ir kiekvienam egzaminui ruošiasi mažiausiai mėnesį tris kartus persirašydamas užrašus (kad kuo aiškiau būtų) ir paskui juos tvarkingai pasikartodamas mintinai...Bėda kad ir su 30mečiais italais situacija vargiai keičiasi:) Bet neįtikina ir lietuviškas "rimtumas" ir kone užuojautos žvilgsniai, kaip aš čia vis dar studentė...

taip vat Lietuvoje ir Italijoje atsiduriu skirtingose kategorijų pusėse ir pavyksta susišnekėti tik su tarpiniais personažais, arba su žmonėmis, kuriems mažiausiai įdomūs tavo "savarankiškumo" laipsniai. T.y. su draugais ir su šeima...