2007 m. spalio 12 d., penktadienis

Pakeitus eilutės centravimą (ar kaip tai vadinasi???)

bet kuriame taške prasidedančios mintys
keliauja prie tos pačios ribos ir po to tvarkingai lūžta idant vėl
atsiremtų į tuščią erdvę ir iš jos pašoktų---
lūžta ties tašku, po kurio - tik vėl eiti ir eiti, štai jums ir tekstas - paralelės, vis žvilgčiojančios į ankstesniąsias ir taip gimsta paviršiai visokiausių reljefų.
Mano mėgstamiausi - išgriaužti vagų.

Taigi po savaitės sirgimo ir pasyvių dienų, šiandien pagaliau buvo ĮVYKIS : ėjau laikyti egzamino. Filosofia. Renesansas. Mažai miego. Tekstai išsunkiantys juodai ir bėda, kad reikia kažkaip nenusišnekėti, o tai - ne taip jau paprasta:) Nes nelabai kas iš tavęs nori enciklopedinių žinių, turi atrasti kažkokį santykį su tekstais. Aš gal nemoku mokytis, bet jei ima ir nutinka, kad koks dalykas įgauna stiklinį paviršių, jei nebesugebu paliesti tų "gilių" minčių - amen, dingsta automatiškai ir visos mintys bei įmanomi jų pavidalai, vienžo, susiredukuoja viskas į absoliutų nulį, kad jei kas manęs paklaustų kad ir paprasto dalyko tipo "Darvino teorija" nebesugebėčiau net jo identifikuoti, jau nekalbant apie kokį išsamesnį požiūrį:) Priešnuodžių kol kas nerasta...

ĮVYKIS neįvyko, bent jau visai ne taip, kaip galėčiau įsivaizduoti. Įeinu, atsisėdu, o dėstytoja manęs klausia: "Ar tai tu rašei man laišką?" (egzas buvo pirmadienį, bet dėl sveikatos negalėjau prisistatyti, tai teko prašyti antros galimybės), -Taip, tai aš.
Ji toliau: "ach, tai malonu susipažinti, aš - Katerinos iš tavo Koledžo mama, ji man daug apie tave pasakojo, sakė, kad darėt koncertą, kad tu dainavai, kad išvažiuoji į Paryžių ir šiaip perduoda šilčiausius linkėjimus".

...
Ah. Geras. (sėdžiu ir nebežinau ką atsakyti, prieš mane - viena nerealiausių dėstytojų, dėl kurios galvoju vos ne pasirinkti kitokį magistrinio darbo lauką, o ji pasirodo mano draugės mama!!!ir dar, žino, kad egzistuoju ir plius minus kaip egzistuoju. viskas kažkaip kitaip persisuko akimirksniu,dar nežinau kaip). Pradėjau juoktis, sakau, nesitikėjau, ta irgi juokiasi ir iš esmės egzas tradicine prasme neįvyko: ji realiai manęs nepaklausė nė vieno klausimo, o natūraliai pradėjom diskutuoti apie įdomiausius kurso dalykus, naršėm po visus tekstus ir jų atspindžius minties istorijoje, nes taip ir turi būti, nes tie tekstai yra amžinas procesas. vienžo fantastika. Pažadėjo ji man prisiųsti visokių straipsnių ir knygų ir konsultuoti dėl magistrinio (kai pagaliau suprasiu, apie ką noriu rašyti:)).

Dabar tai noriu tik kažko ramaus, kaip ten bebūtų, ant kanopėlių nepastoviu...Nusipirkau bilietą į Paryžių (lapkričio 1ą būsiu ten...) Dabar turėsiu kelias dienas be knygos, tai širdis džiaugiasi, kad pagaliau galėsiu grįžti prie savo mylimos Skaičių teorijos:))) Filmų, muzikos ir pasitaikančių kryčių dėl maišalynės galvoje, nes reikia kažką su tuo magistriniu daryt...

Ah, parašiau laišką tai savo draugei, padėkojau, už siurprizą ir už tai, kad nieko iš anksto nesakė, ta irgi juokiasi iš manęs...susitiksma su ja Paryžiuje, ji irgi ten tūno..

Bėgu --- draugas pasikvietė vakarienės, nerealus virėjas, tai ir skrandis pašoks savo tango.

Iki.

2 komentarai:

dainora rašė...

taigi, egzaminas - dovana. cia geraja prasme: nieko blogo jei susitikimas ima ir praranda "objekta" (tradicinio egzamino eiga)... be to, skaitant tavasias mintis daznai manosios kaip tai susisuka:)

Anonimiškas rašė...

Aciu uz idomia informacija