Per tas dvi savaites taip ir nepakalbėjau, o tik mačiau daug mirgančių veidų ir girdėjau pažįstamus balsus. Buvau tarp jų ir vis žiūrėjau žiūrėjau kaip kad sapnuose būna. Nežinojau nieko ir pats Paryžius ištirpo kaip kokia didelė nesąmonė, tik kad po to ėmė ir pakilo lėktuvas ir kažkas trinktelėjo per galvą, ji galutinai susisuko ir pradėjau dusti keliaudama iš vieno vakuumo į kitą galvodama, kaip čia paskambinti jiems ir vėl ryt susitikti...
dabar grįžus išverčiau lagaminą ir visokius maišeliokus po visą kambarį, kad kai jau labai liūdna pasidarys, galėčiau užmušti laiką dėliodama daiktus į vietas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą