pranešimas, ir daugiau nieko

galvojau ką nors papasakoti, bet kažkaip neišeina, labai jau šalta čia ir norisi tik nieko arba bent jau to, ko tikrai negaliu gauti. tai pasakysiu tik tiek, kad grįžtu trumpam į Lietuvėlę (23/12-06/01)...tada ir pakalbėsim.

liejamės

Kažkada ėmiau ir supratau, kad yra mažiausiai trys klausimo "kodėl" rūšys, kurios iš esmės skiriasi savo tonu: į pirmąją grupę subėga visi smalsumo klausimai, kurie išsprūsta netikėtai, gana taikiai, bet tuoj pat prisipildo nekantrumu ir užsidegimu, tarsi žaistume mįsles, pvz: "hm, įdomu, kodėl tas obuolys krenta nuo medžio? Kodėl turime dvi kojas, dvi rankas, bet tik vieną nosį? Kodėl kyla bangos? ir t.t.; toliau rikiuojasi filosofinė klausimų grupė, t.y. visi tie esminiai prasmės ir priežasties klausimai, kuriuos užduodame rimtu veidu ir gilia vidujybės intonacija žiūrėdami į kitą, į save ar į pasaulį. Ir vis dėlto daug dažniau pasigirsta klausimas, kurį ištariame maždaug taip: "Nu kodėėėėėėl?????". Vat ir nepaliauju savęs klausti:

Nu kodėėėėl kiekvieną kartą turiu perrausti visą savo kambarį, kad rasčiau tušinuką???
Nu kodėėėl tas kambarys pats nesusitvarko, jei jau savarankiškai sugeba apsijaukti?
Nu kodėėėl niekas man nesigauna kaip normaliems žmonėms ir vėl eilinį kartą diena prasideda, kai kitiems ji jau baigiasi???
Nu kodėėėl visada apsikvailinu, kai mažiausiai to reikia???
Ir iš vis kur aš, kas aš, kodėėėėl aš ir kodėl visi taip toli?

tikiuosi, suprantat, apie ką aš čia...

mokausi

suopis paryžiuje

Oficiali versija: jau kelias savaites esu Paryžiuje
ir turėčiau čia prabūti iki balandžio,
karts nuo karto grįšiu į Italiją
laikyti egzaminų,
gal kur nors nusibelsiu naujakui,
kokie jūsų planai?
Šių mėnesių tikslas - surasti temą magistriniui ir pradėti jį rašyti, trankytis po bibliotekas ir belstis į daugybės prof. duris.

O dabar neoficiliai: taigi taigi, LYGIAI po dviejų metų traukiniu įdardėjau į Paryžių, su šešiais lagaminais įkritau į taksi ir galų gale įgriuvau į savo naują buveinę -Ecole Normale Superieure. Tada ir supratau, kas nutiko: viską teks daryti nuo šiol pačiai, o daryti tikrai buvo ką, čia ne Italija, nieks vakarais nepasibels pakalbėti ar vynulio įkalt, kas savaitę nieks neateis ir neiškuops tavo kambario. Viena pastaba: nekalbu gerai prancūziškai, italų kalba jau seniai okupavo mano smegenėles, ir kasdienybė tampa tikrai komplikuota. Juokinga: paskaitas suprantu puikiai, teko jau ir pačiai prancūziškai apie visokias literatūras ir filosofijas kalbėti, o kai reikia paklausti kaimyno, ar gali paskolinti savo keptuvę, išpila prakaitas ir iš manęs pasipila keisčiausi garsai, nuo kurių man kyla isteriškas juokas. Dar baisiau: NETURIU SU KUO kalbėti prancūziškai, iki šiol visi, su kuriais susipažinau, kalba puikiai itališkai ir dažniausiai būna taip: po eilinio mano tragikomiško sakinio prancūziškai pasigirsta klausimas: iš kur tu? sakau - lietuvė, tada: a, bet tai kažkoks keistas akcentas ir tik kai pasakau, kad studijuoju italijoje, pasigirsta: ah, dabar viskas aišku!! vat tu kad geras...

ech, yra viena geležinė taisyklė gyvenant prancūzijoje: niekada niekada ir dar kartą niekada neklausk prancūzo, kur rasti vieną ar kitą vietą, nes niekada neišgirsi teisingo atsakymo...vat jau teko prisiminti šią seniai žinotą tiesą...:)

o šiaip viskas labai juokinga: nuo pat pirmos dienos vis susiduriu su kokiu nors keistu žmogėnu, visi jie man tokie panašūs į graužikus: žiurkėniukai, ūdros ar bebrai, - nesvarbu, tiesiog prisėlina prie tavęs, labai gražiai atsiprašo ir susirenka prie tavo suoliuko prieš 20min išbirusias iš kišenės monetas (čia aš apie tokį oposumą languotu geltonu paltu, apvaliais akinukais ir beretka kalbu, taip ir nesupratau, ar jis studentas, ar dėstytojas tos mano Ecole), nors geriausia - nueiti į kokį nors parką, pvz. Liuksemburgo sodai: pristatyta bele kur kėdžių ir visi sėdi ir žiūri kažkur keisčiausiais apdarais apsivilkę, o visa aplinka kaip vienas didelis paveikslas atrodo...labai jau neįprastas jausmas...

ir visur girdi ir sakai bonžūr, prasilenki su kuo nors koridoriuje - bonžūr, lauki eilėje prie pietų ir visa virtinė virėjų ir kasininkų tau tik bonžūr ir bonžūr, įlipi į autobusą, po to išnyra vairuotojas, visiems pasako bonžūr, ir visi jam choru atsako bonžūr ir tada tvarkingai pradedama dardėti link centro, nežinau, pasijutau tada kaip kokia mokinukė...kitaip ir neišeina, nes labai jau visi čia malonūs ir rūpestngi, iki šiol visi dėstytojai man skirdavo min po valandą ir jau po dviejų savaičių jaučiuosi kažkaip stipresnė, nors dar iki ramybės toli, bet gal vis dėlto kada nors surasiu tai, kas iš tiesų įdomu:))

jei nenukvaksiu nuo skaitymo, parašysiu daugiau...

Toskanos kratinys

Tai va taip va. Dėjau naktį vieną žingsnį ir po to nebesupratau nieko, nes viskas pranyko absoliučioje tamsoje ir tik po kažkiek laiko trinktelėjau makaulę į nežinią ką, po to apsiverčiau ir nutūpiau ant kanopėlių per porą centrimetrų nuo šniokščiančios upės. Negalėjau suprasti, kaip aš ten atsidūriau, kas ėmė ir sukeitė peizažus ir kodėl taip tamsu. Po to išgirdau draugą, kuris kažkodėl labai įnirtingai šaukė mano vardą, aš atsiliepiau, jis paklausė, kur aš, bet nelabai ką konkretaus galėjau jam pasakyti, taigi išsprūdo tik "čia". Tada atsistojau ir prieš save pamačiau dukart už mane aukštesnę akmenų sieną. Kažkokia nesąmonė. Va tuo metu tai tikrai susinervinau, nes neturėjau jokio noro praleisti naktelės toje tamsybėje, draugas tuo tarpu klausinėjo visokių keistenybių, tipo ar tu ne upėje? ar gali paeiti? ar man labai baisu? o aš tuo metu mąsčiau, kas bus, jei reiks kokius gaisrininkus kviestis, nes esu per silpna, kad į tokią sieną užsikabaročiau. na bet po paaiškėjo, kad už 10metrų į šoną ta siena baigėsi ir užsikaboriavau į pradinį tašką:) Net ir tada nesupratau, kas iš tiesų įvyko, pamenu tik, kad draugas vis klausė kaip jaučiausi ir ant ko nukritau, o as nežinojau ką atsakyti, jis paaiškino, kad nusivožiau nuo kokių 3-4m tilto sienos ir man pasidarė žiauriai juokinga. Buvo tik neramu dėl alkoholio poveikio, nes prieš tai išgėriau ne vieną bokalą nemokamo alaus. Jei iki šiol dar nepasakiau, tai ir buvom sustoję pakelėje, nes į tuliką norėjau, tai po to draugas sako, va prieš tave visas laukas, galėjai ir nesibrauti į krūmynus tamsoje, ar tau čia per paprasta?
Aha, nemokamo alaus istorija tikrai daug gražesnė, nes prieš krytį užklydom ir atradom nerealų miestukėlį, visą susisukusį apie vieną kalvą, ant kurios viršūnės kyšojo bažnytėlė. Be proto jaukus, be to, kai užklydom į vieną iš miniatiūrinių aikščių, radom daugybė staliukų su alaus baru lauke, kuris aišku 3ią nakties jau nebedirbo, bet nieko nesitikėdami patikrinome alaus kranelius ir jie stebuklingai veikė!!! Va taip ir gėrėm alų ir dar namo pasiėmėm...

Kitą rytą atsikėliau ir pusė mano kūno iki šiol yra gražios mėlynos spalvos.

Po dar kelių dienų grįžau į Boloniją, skambina man draugas ir sako, mano mama visiškai sukvailiojo, prisipirko 4 dydžiais mažesnių drabužių, kad būtų paskata numesti svorio, bet dabar persigalvojo ir sako, atiduok tuos drabužius tavo draugei lietuvei. Nu aš ką, sakau, atnešk juos, pažiūrėsim, galvojau bus kelios kelnės ir keli marškinukai, nė velnio, atitempė jis man visą lagaminą, kuriame pusė parduotuvės sutalpinta. Ir ką man dabar daryt? Kaip jaustis, nei šis nei tas tuos drabužius imti, bet vis tiek jo mama jau su jais nieko nepadarys. Pradėjau matuotis ir kai kurie iš jų tikrai nerealus, ta moteriškė žiauriai pakalus, net sportiniai marškinėliai ir tie su atvirais pečiais ar gilia dekoltė:)))) Ačiū dievui, ne viskas tiko, kai ką ir su Aušra pasidalinau, tai vis ramiau ant sąžinės. Bet vat dabar skudurų turiu sočiai:)

Ryt vėl į Toskaną grįžtu...Man ten gera.

Pakeitus eilutės centravimą (ar kaip tai vadinasi???)

bet kuriame taške prasidedančios mintys
keliauja prie tos pačios ribos ir po to tvarkingai lūžta idant vėl
atsiremtų į tuščią erdvę ir iš jos pašoktų---
lūžta ties tašku, po kurio - tik vėl eiti ir eiti, štai jums ir tekstas - paralelės, vis žvilgčiojančios į ankstesniąsias ir taip gimsta paviršiai visokiausių reljefų.
Mano mėgstamiausi - išgriaužti vagų.

Taigi po savaitės sirgimo ir pasyvių dienų, šiandien pagaliau buvo ĮVYKIS : ėjau laikyti egzamino. Filosofia. Renesansas. Mažai miego. Tekstai išsunkiantys juodai ir bėda, kad reikia kažkaip nenusišnekėti, o tai - ne taip jau paprasta:) Nes nelabai kas iš tavęs nori enciklopedinių žinių, turi atrasti kažkokį santykį su tekstais. Aš gal nemoku mokytis, bet jei ima ir nutinka, kad koks dalykas įgauna stiklinį paviršių, jei nebesugebu paliesti tų "gilių" minčių - amen, dingsta automatiškai ir visos mintys bei įmanomi jų pavidalai, vienžo, susiredukuoja viskas į absoliutų nulį, kad jei kas manęs paklaustų kad ir paprasto dalyko tipo "Darvino teorija" nebesugebėčiau net jo identifikuoti, jau nekalbant apie kokį išsamesnį požiūrį:) Priešnuodžių kol kas nerasta...

ĮVYKIS neįvyko, bent jau visai ne taip, kaip galėčiau įsivaizduoti. Įeinu, atsisėdu, o dėstytoja manęs klausia: "Ar tai tu rašei man laišką?" (egzas buvo pirmadienį, bet dėl sveikatos negalėjau prisistatyti, tai teko prašyti antros galimybės), -Taip, tai aš.
Ji toliau: "ach, tai malonu susipažinti, aš - Katerinos iš tavo Koledžo mama, ji man daug apie tave pasakojo, sakė, kad darėt koncertą, kad tu dainavai, kad išvažiuoji į Paryžių ir šiaip perduoda šilčiausius linkėjimus".

...
Ah. Geras. (sėdžiu ir nebežinau ką atsakyti, prieš mane - viena nerealiausių dėstytojų, dėl kurios galvoju vos ne pasirinkti kitokį magistrinio darbo lauką, o ji pasirodo mano draugės mama!!!ir dar, žino, kad egzistuoju ir plius minus kaip egzistuoju. viskas kažkaip kitaip persisuko akimirksniu,dar nežinau kaip). Pradėjau juoktis, sakau, nesitikėjau, ta irgi juokiasi ir iš esmės egzas tradicine prasme neįvyko: ji realiai manęs nepaklausė nė vieno klausimo, o natūraliai pradėjom diskutuoti apie įdomiausius kurso dalykus, naršėm po visus tekstus ir jų atspindžius minties istorijoje, nes taip ir turi būti, nes tie tekstai yra amžinas procesas. vienžo fantastika. Pažadėjo ji man prisiųsti visokių straipsnių ir knygų ir konsultuoti dėl magistrinio (kai pagaliau suprasiu, apie ką noriu rašyti:)).

Dabar tai noriu tik kažko ramaus, kaip ten bebūtų, ant kanopėlių nepastoviu...Nusipirkau bilietą į Paryžių (lapkričio 1ą būsiu ten...) Dabar turėsiu kelias dienas be knygos, tai širdis džiaugiasi, kad pagaliau galėsiu grįžti prie savo mylimos Skaičių teorijos:))) Filmų, muzikos ir pasitaikančių kryčių dėl maišalynės galvoje, nes reikia kažką su tuo magistriniu daryt...

Ah, parašiau laišką tai savo draugei, padėkojau, už siurprizą ir už tai, kad nieko iš anksto nesakė, ta irgi juokiasi iš manęs...susitiksma su ja Paryžiuje, ji irgi ten tūno..

Bėgu --- draugas pasikvietė vakarienės, nerealus virėjas, tai ir skrandis pašoks savo tango.

Iki.

Slidinėjimai

Susitikau Lietuvoje su seniai matytu žmogėnu ir kažkaip kalba pasisuko apie pažįstamų poras. Po to man taip ėmė ir paaiškėjo, kad iš esmės iš savo draugių esu vienintelė vieniša būtybė. Bet nieko, draugas nuramino: tu gi pas mus jauniausia, tau dar visi metai, juk riba (merginoms) - 25-eri metai...Aš taip ir likau be žado, nežinodama, ar juoktis, ar verkti. Iš tiesų, lietuviškais standartais vėluoju mažiausiai kelerius metus! Pusė susituokę ar šiaip tai tik laiko klausimas, 2/3 išsimokėtinai nusipirkę butus, be mašinos, matyt, išvis sunkiai ką nors surasčiau, o apie mokslus nebekalbama, nebent tik su tais, kurie jau doktorantūroje tūno, visi kiti - rimtai dirba...

Tuo tarpu Italijoje esu kone vienintelė, kuri kratosi santykių "for fun", tik atrodau aš jiems arba svajoklė, arba šiaip komplikuota asmenybė su savo "rimtu" požiūriu...O juk tai net ne požiūris, o vienintelis būdas, kuriuo galiu/noriu būti...Bet mes ne apie tai...24 metai Italijoje nereiškia nieko, kur tik koks suaugęs žmogus sužino mano amžių, iškart pasigirsta "bet juk tu dar visiškas vaikas!!!"...Niekas manęs nesupranta, jei pradedu guostis, kad aš vis dar mokausi ir daugiau nieko neveikiu, sako, tu tik džiaukis, keliauk, kur tu skubi ir pan., o jei kokia bėda ištinka tai supuola draugų tėvai ir visur pradeda padedinėti..net jei ir nėra jokios bėdos, vis karts nuo karto atkeliauja koks man paruoštas patiekalas ar kvietimas šeimyniškai kur nors pasibūti...

tai vat tokie tie nesuderinamumai, Lietuvoje stengiuosi neišsiplėsti apie savo "nieko neveikimą" ir "niekur neskubėjimą", o Italijoje jau ne kartą pakirto kojas bešnekant su kokiu bendraamžiu, kuris beveik 100proc. gyvena su tėvais, niekada nėra dirbęs ir kiekvienam egzaminui ruošiasi mažiausiai mėnesį tris kartus persirašydamas užrašus (kad kuo aiškiau būtų) ir paskui juos tvarkingai pasikartodamas mintinai...Bėda kad ir su 30mečiais italais situacija vargiai keičiasi:) Bet neįtikina ir lietuviškas "rimtumas" ir kone užuojautos žvilgsniai, kaip aš čia vis dar studentė...

taip vat Lietuvoje ir Italijoje atsiduriu skirtingose kategorijų pusėse ir pavyksta susišnekėti tik su tarpiniais personažais, arba su žmonėmis, kuriems mažiausiai įdomūs tavo "savarankiškumo" laipsniai. T.y. su draugais ir su šeima...

esmės pakraščiais

daug lengviau pasakyti, kaip NĖRA.

ir vis dėlto: šviesa nesikeičia vietomis su tamsa, juoda ir balta viena kitos neskandina. kažkas yra ne dėl to, jog kažko nėra.

tiesiog yra, o šešėliai tik vaikšto pakraščiais ir sugeria visa tai, kas čia nepriklauso. relatyvūs tik atspalviai.

tarp tamsos ir šviesos slypi praraja, jos viena kitos nepažįsta.

tekstinės tapatybės

Pirmadienį turiu tokį žiaurų egzą, kad net mokytis neišeina. Pasižiūriu į knygas ir apima neviltis. Kaip sakau savo italams, sraigiauju tarp proto ir beprotybės/kvailybės/absurdo, beje, tas kursas taip ir vadinasi, kam pasakau, tai tik nušvinta ir sako, taigi čia tavo esybė! kažkiek tiesos yra, vasarą to egzo nėjau laikyti, nes kai priėjau prie Kierkegaard tekstų, supratau, kad dar keli žodžiai ta linkme ir tikrai manyje surezonuos ne pačios linksmiausios mintys:)

tvanku ir dainuoja Tom Waits'as...minčių mozaikos ir tekstai, kurių laukiu

3 savaitės o aš jau noriu atgal...

Jau kone tris savaites Italijoje, į kurią grįžau praktiškai tik išsilaikyti egzų ir po to šiaušti į Paryžių. Reziumė: kol kas nelaikiau nė vieno egzo ir iš esmės nežinau, ką čia veikiu:) Na priežastis dėl egzaminų tarsi ir pateisinanti: būtent per juos apsirgau labai liūdnai ir vienišai. Tai tiek blogų naujienų. O dabar - šiaip apie viską.

Dar Milane, nusileidus lėktuvui, vos neįsimylėjau vieno tokio "pasaulio piliečio". Vat pradedu galvoti, kad kitokie man ir netinka. Neįsivaizduoju savęs su žmogumi, kuris nefantazuotų apie erdvėlaivius ar šiaip tolimus kraštus ir ne tik geografine prasme. Tik tokiu atveju taip ir tenka tik prisiminti tuos neįtikėtinus ir ypatingus, bet trumpus susitikimus, suspindėjimus, po kurių nei aš, nei jis nebeliekam ten pat, o vis kažkur keliaujam...

O traukinių stotyje teko nusileisti į tikrą itališką realybę. Kol Aušra pirko bilietus, prie manęs ir prie visų laptopų, lagaminų ir pan prisikabino girtas pilietis, gestais man aiškinantis, kad tuoj ims ir nuneš visus mūsų daiktus atgal į oro uosto shuttlą, kurio man niekaip nepavyko įtikinti gražiuoju, o jis vis agresyvėjo ir agresyvėjo, taigi teko pasikviesti įstabiai malonius policininkus. Kai galų gale pribėgom prie tuoj nuvažiuosančio traukinio ir vos ne vos susikrovėm daiktus į vagoną (aš turėjau 50kg, Aušra - 35..., praktiškai nevalgiusios ir šiaip nusekusios), staiga kažkas pradėjo veržtis pro kitas duris, į kurias buvo atremti vėlgi ne kas kita kaip mūsų daiktai, kuriuos tik spėjau matyti lekiančius lauk ant bėgių (ok, kažką jau susinervinus riktelėjau, kad įėjimas kitur, tai spėjo laiku uždaryti duris...). Ir kad jums būtų aiškiau, pasakysiu, kad šalia visada buvo 2 italai, kurie viską matė ir vietoj to, kad padėtų, tik malėsi aplink ir tiesiog trukdė. Vat taip gimė mūsų naujas testas tapatybei nustatyti:

1. Matote dvi merginas su už jas didesniais lagaminais, kurios bando juos užkelti į traukinį. Ką jūs darote?
a) Kokios merginos? aš nieko nepastebėjau / Malatės kaip tik įmanoma labiau, lipate ant lagaminų, užstojate kelią ir pan.
b) Joms padedate.

2. Jums 23.30h paskambina labai geras/gera draugas/draugė iš užsienio, kurio(s) negirdėjote daugybę laiko, Jūs:
a) Galvojate: 24h einu miegoti, o dar reikia dantis išsivalyti, lovą pasikloti ir ryt pasiruošti drabužius, todėl arba išgalvojate kokią priežastį, arba ramiai pasakote, kad jau einate miegoti ir pakalbėsit kitą kartą.
b) Galvojate: oi kaip faina, kad paskambino, na ir maloniai nustebino ir pan...ir aišku pakalbate.

3. Turite važiuoti pasitikti atvykstančių draugų į stotį, jūs:
a) jiems pasakote, kad jų lauksite stovėjimo aikštelėje
b) pasakote palaukti perone, ypač dėl daiktų, jei šiaip nepuoselėjate ypatingų ilgesio jausmų.

Rezultatai: jei dauguma ats a, jūs - italas, jei dauguma ats b, jūs - lietuvis.

***********

Kai jau pagaliau pasiekiau savo Collegio, kad ir ant kojų nepastovėjau, bet vis tiek nenorėjau užmigti, ir po to atsikelti jau šviežia galva ir suprasti, kad visa Lietuva liko toli toli...Taigi pasikviečiau vieną draugę, kuri atkurniavo su vyno buteliu ir keliais sausainiais bei salotomis, viskuo, ką turėjo sekmadienio vakarą, super, vat ši mergina vardu Carmela yra išties viena iš retų italių, su kuriomis kažkaip išeina susikalbėti, tokia žmogiška ir pakalus nerealiai. Čia gal reikia tokį įvadą apie Collegio flaurą parašyti, kad suprastumėte.

Pernai, kai čia įstojau, iš pradžių visi labai draugiški atrodė, o po poros savaičių paaiškėjo, kad mergos mane nepageidaujama konkurente laiko, o bernai lieka italais ir kitaip kaip į merginą nemoka į tave žiūrėti...Prasidėjo juoda krizė, nes iš esmės buvau viena, gelbėjo tik mano tutorė, bet savaime suprantama tik mokslo srityje. Po to kažkaip sugebėjau sugerti su dviem italais, su kuriais prasidėjo naktibaldiniai užsisėdėjimai, bet vėlgi vargau, kol jie sugebėjo mane priimti kaip savą..Po to įsipaišiau į kelias vyriškas kompanijas, tai bent karts nuo karto galėdavau šėlti lakstydama per koridorius su baseino akinukais ir pan:) Bet iš esmės realybė nesikeičia: 90proc yra apsimetėliai geriečiai, apie visus yra pletkinama kaip netingima, kiaulinama t.t....Tiesa pasakius, tik vasario mėn. šiek tiek atsigavau ir pradėjau nebekreipti dėmesio, tai dabar oficialiai esu atsiskyrėlė, bet suporuota su kone puse Collegio...nes matot yra nesuvokiama, kad į mano kambarį ateina koks mano draugas papliurpti, rimtai pakalbėt ir šiaip būti. Nesuvokiama, kad galima apsikabinti savo draugą. Nesuvokiama, kad galima išeiti į miestą, ar išvažiuoti į kelionę (pvz dabar dėl to italo ir jo draugo su kuriais atbildėjau į Lietuvą visi aplink sprendžia, kaip aš išdrįsau ir nelabai kas patikėtų, kad kelionėje draugiškumo ribos peržengtos nebuvo:)).. aš net kaip kvailė jaučiuosi rašydama jums tokius dalykus, kurie bent jau man Lietuvoje yra daugiau nei natūralus dalykas.

Vakar Collegio pasirodė visa savo esybe: buvo daromas tūsas naujai įstojusiems studentams, viskas prasidėjo apie 22h, nepatikėsit, 24h viskas baigėsi!!!!!! visi nauji ir dalis senųjų nuėjo MIEGOT...beje, šian nedarbo diena...Ir tai nėra vienintelis atvejis.

Vat vat vat....taigi iš esmės bendrauju su visais "nenormaliais" (juos tikrai tokiais laiko tie 90proc....), kurie nemano esantys nežinia kas, ir galvas nerealiais turi, ir tūsintis moka, ir šiaip gyvenime žiūri toliau negu matosi pro langą. Bet tam prireikė kone metų, kol juos atradau:) Kai grįžau, iškėlėm nerealią fiestą su 999, pasiaubinom visus, 12.30 pradėjo skambinti viena kaimynė (beje sienos čia popierinės....), nes girdėjo mūsų balsus.....nieko, teko jai apsiprasti...

na gerai, žiauriai vėlus metas, vis dar turiu vilčių išlaikyti nors vieną egzą, tai ainu miaugot:) pasiilgau visų žiauriai....

Delayed

Vat sėdžiu oro uoste, atidėtas skrydis, tai belieka tik rašyti. Baisu klaikiai, kuo daugiau skraidau, tuo vis neramiau kiekvieną kartą. Žinau mintinai, kaip ten viskas bus, tas labiausiai ir gąsdina: Italijos saulė, vėl teks parlarinti, vėl jokio betarpiškumo, vėl priprasiu būti tokia, kokia jau esu gerus porą metų. Šalia sėdi Aušra, mano likimo draugė, ir matau, kad ir ji nerami. Dabar gyvensim arčiau viena kitos, tai gal ir lengviau bus nubėgt vienai pas kitą.

Nusitūsinau juodai per rugpjūtį, dabar galėsiu ilsėtis, tiksliau, nelabai kas ir belieka, tokių tūsų bent jau kol kas Italijoje nelabai teko matyt.

Nepykit, ne kokios nuotaikos dabar. Jei galėčiau ko nors panorėti, tai išsimiegočiau ir atsikėlus galėčiau jus visus vėl pasiekti. Ir jūs mane surastumėte.

O iš tiesų teks su krūva kilogramų nusileisti iš debesų, juos kažkaip nutempti iki traukinio (galvojat lengva? tai nematėt milano stoties, kur nuneš minia, ten ir atsidursiu) ir per patį rungtynių su rusija laiką belstis kelias h per tunelius į savo knygų ir gyvačių (čia italės tipo) celę.

Pilnatis

Kaukti nesinori.

Tik be proto šalta lauke. Tūnau viena namie su žvėriu ir dėliojuosi nusibaigusią dieną: iki aštuonių ryto žaidžiau šachmatais (o žaisti kaip ir nemoku, tai iki šiol nesuprantu, kaip rezultatas buvo 2-2, bet dabar jaučiu reiks truputį pasidomėti..kažkaip užsikabinau:)))), dienos visai neatsimenu, o vakare plaukiojom jachta Sla (dosjė: nerealus žmogėnas, kaip ir aš besitrankantis po visur, džiaugiasi gyvenimu, įsimylėjęs archeologas, iškeliaujantis į universitetą, kuris neturi tikslaus adreso, laipioja ir garbanas augina) gimtadienio proga. po tokį katinišką ežerą ir vėją. ir sušalę gėrėm šampaną su kibinais ir neoniniu radioaktyviu kancerogeniniu tortu. skanu. kaip ir atgal grįžti plaukiant kilometrus iki namų, kur priartėjau prie pat dabarties taško.

jame lūžtu.

Tai dabar taip ir pradėti nei iš šio, nei iš to kaip kad kartais ima ir nutinka? bandysiu. Tik prieš tai norėčiau nors kiek snūstelti. bet neteks. reikia dar kažkaip ištverti šį vakarą. o nelengva (grįžau i Lietuvą prieš mėnesį ir nuo tada atsimenu tik daugybę žmonių ir jokių sapnų). pavargus. laimingai. matyt, juokiuosi net miegodama.

grįšiu šiek tiek vėliau...jau gal bus lengviau tęsti:) turiu daug ką papasakoti ir dar daugiau išgirsti.