2007 m. spalio 24 d., trečiadienis

Toskanos kratinys

Tai va taip va. Dėjau naktį vieną žingsnį ir po to nebesupratau nieko, nes viskas pranyko absoliučioje tamsoje ir tik po kažkiek laiko trinktelėjau makaulę į nežinią ką, po to apsiverčiau ir nutūpiau ant kanopėlių per porą centrimetrų nuo šniokščiančios upės. Negalėjau suprasti, kaip aš ten atsidūriau, kas ėmė ir sukeitė peizažus ir kodėl taip tamsu. Po to išgirdau draugą, kuris kažkodėl labai įnirtingai šaukė mano vardą, aš atsiliepiau, jis paklausė, kur aš, bet nelabai ką konkretaus galėjau jam pasakyti, taigi išsprūdo tik "čia". Tada atsistojau ir prieš save pamačiau dukart už mane aukštesnę akmenų sieną. Kažkokia nesąmonė. Va tuo metu tai tikrai susinervinau, nes neturėjau jokio noro praleisti naktelės toje tamsybėje, draugas tuo tarpu klausinėjo visokių keistenybių, tipo ar tu ne upėje? ar gali paeiti? ar man labai baisu? o aš tuo metu mąsčiau, kas bus, jei reiks kokius gaisrininkus kviestis, nes esu per silpna, kad į tokią sieną užsikabaročiau. na bet po paaiškėjo, kad už 10metrų į šoną ta siena baigėsi ir užsikaboriavau į pradinį tašką:) Net ir tada nesupratau, kas iš tiesų įvyko, pamenu tik, kad draugas vis klausė kaip jaučiausi ir ant ko nukritau, o as nežinojau ką atsakyti, jis paaiškino, kad nusivožiau nuo kokių 3-4m tilto sienos ir man pasidarė žiauriai juokinga. Buvo tik neramu dėl alkoholio poveikio, nes prieš tai išgėriau ne vieną bokalą nemokamo alaus. Jei iki šiol dar nepasakiau, tai ir buvom sustoję pakelėje, nes į tuliką norėjau, tai po to draugas sako, va prieš tave visas laukas, galėjai ir nesibrauti į krūmynus tamsoje, ar tau čia per paprasta?
Aha, nemokamo alaus istorija tikrai daug gražesnė, nes prieš krytį užklydom ir atradom nerealų miestukėlį, visą susisukusį apie vieną kalvą, ant kurios viršūnės kyšojo bažnytėlė. Be proto jaukus, be to, kai užklydom į vieną iš miniatiūrinių aikščių, radom daugybė staliukų su alaus baru lauke, kuris aišku 3ią nakties jau nebedirbo, bet nieko nesitikėdami patikrinome alaus kranelius ir jie stebuklingai veikė!!! Va taip ir gėrėm alų ir dar namo pasiėmėm...

Kitą rytą atsikėliau ir pusė mano kūno iki šiol yra gražios mėlynos spalvos.

Po dar kelių dienų grįžau į Boloniją, skambina man draugas ir sako, mano mama visiškai sukvailiojo, prisipirko 4 dydžiais mažesnių drabužių, kad būtų paskata numesti svorio, bet dabar persigalvojo ir sako, atiduok tuos drabužius tavo draugei lietuvei. Nu aš ką, sakau, atnešk juos, pažiūrėsim, galvojau bus kelios kelnės ir keli marškinukai, nė velnio, atitempė jis man visą lagaminą, kuriame pusė parduotuvės sutalpinta. Ir ką man dabar daryt? Kaip jaustis, nei šis nei tas tuos drabužius imti, bet vis tiek jo mama jau su jais nieko nepadarys. Pradėjau matuotis ir kai kurie iš jų tikrai nerealus, ta moteriškė žiauriai pakalus, net sportiniai marškinėliai ir tie su atvirais pečiais ar gilia dekoltė:)))) Ačiū dievui, ne viskas tiko, kai ką ir su Aušra pasidalinau, tai vis ramiau ant sąžinės. Bet vat dabar skudurų turiu sočiai:)

Ryt vėl į Toskaną grįžtu...Man ten gera.

1 komentaras:

Unknown rašė...

Oi, negąsdink taip daugiau.