Susitikau Lietuvoje su seniai matytu žmogėnu ir kažkaip kalba pasisuko apie pažįstamų poras. Po to man taip ėmė ir paaiškėjo, kad iš esmės iš savo draugių esu vienintelė vieniša būtybė. Bet nieko, draugas nuramino: tu gi pas mus jauniausia, tau dar visi metai, juk riba (merginoms) - 25-eri metai...Aš taip ir likau be žado, nežinodama, ar juoktis, ar verkti. Iš tiesų, lietuviškais standartais vėluoju mažiausiai kelerius metus! Pusė susituokę ar šiaip tai tik laiko klausimas, 2/3 išsimokėtinai nusipirkę butus, be mašinos, matyt, išvis sunkiai ką nors surasčiau, o apie mokslus nebekalbama, nebent tik su tais, kurie jau doktorantūroje tūno, visi kiti - rimtai dirba...
Tuo tarpu Italijoje esu kone vienintelė, kuri kratosi santykių "for fun", tik atrodau aš jiems arba svajoklė, arba šiaip komplikuota asmenybė su savo "rimtu" požiūriu...O juk tai net ne požiūris, o vienintelis būdas, kuriuo galiu/noriu būti...Bet mes ne apie tai...24 metai Italijoje nereiškia nieko, kur tik koks suaugęs žmogus sužino mano amžių, iškart pasigirsta "bet juk tu dar visiškas vaikas!!!"...Niekas manęs nesupranta, jei pradedu guostis, kad aš vis dar mokausi ir daugiau nieko neveikiu, sako, tu tik džiaukis, keliauk, kur tu skubi ir pan., o jei kokia bėda ištinka tai supuola draugų tėvai ir visur pradeda padedinėti..net jei ir nėra jokios bėdos, vis karts nuo karto atkeliauja koks man paruoštas patiekalas ar kvietimas šeimyniškai kur nors pasibūti...
tai vat tokie tie nesuderinamumai, Lietuvoje stengiuosi neišsiplėsti apie savo "nieko neveikimą" ir "niekur neskubėjimą", o Italijoje jau ne kartą pakirto kojas bešnekant su kokiu bendraamžiu, kuris beveik 100proc. gyvena su tėvais, niekada nėra dirbęs ir kiekvienam egzaminui ruošiasi mažiausiai mėnesį tris kartus persirašydamas užrašus (kad kuo aiškiau būtų) ir paskui juos tvarkingai pasikartodamas mintinai...Bėda kad ir su 30mečiais italais situacija vargiai keičiasi:) Bet neįtikina ir lietuviškas "rimtumas" ir kone užuojautos žvilgsniai, kaip aš čia vis dar studentė...
taip vat Lietuvoje ir Italijoje atsiduriu skirtingose kategorijų pusėse ir pavyksta susišnekėti tik su tarpiniais personažais, arba su žmonėmis, kuriems mažiausiai įdomūs tavo "savarankiškumo" laipsniai. T.y. su draugais ir su šeima...
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
6 komentarai:
pazinau save ir truputi susigedau del to komentaro apie 25 metus...:) gyvenk ne pagal kitu taisykles, o pagal savo. viska dar suspesi;)
O svajokli mano mielas svajokli :))))))))))))
You weren't supposed to read this blog!:))) juokauju, miela, kad apsilankai,tikiuosi ne paskutini karta, o del tos frazes, tai as nei supykau, nei isizeidziau, tiesiog ji surezonavo su mano pacios pamastymais,ka vis del to is tiesu veikiu savo gyvenime atmetus visas ateities projekcijas ir grazius idealus. kas vis del to yra mano gyvenime ir su tyliais liudnais klausimais, kodel vis del to daug ko nera...siaip ar taip pati uzaugus lietuvisku gyvenimo ritmu, kuris kartais mane gniuzdo ne isoriskai, ne pries kitus, o mano viduje...todel italijoje ir kyla daugybe nesusipratimu ar nusivylimu,nes po kazkiek laiko paaiskeja, kad nuo pat pradziu buvo ziurima i tam tikrus dalykus visiskai skirtingais svoriais...
Liudai: o taip, svajokliauju, nelabai kas belieka:) tik kaip pasake vienas mano draugas, esu idealiste iki pasaknu, bet labai samoninga ir puikiai matau, kokia realybe mane supa (kitaip tariant negresia Don Kishoto sindromas:))
as tai visiskai pritariu tiems tavo italams ir apskritai nesuprantu ko tu cia pergyveni...nu gal del to, kad ir pats lygiai toks pat kaip ir tu:) nei darbo..nei rimtumo...masinos geriau niekam nerodyt, o ir vis tiek neturiu uz ka ja pamaitint:)..taigi..nematau cia jokiu problemu..tete sake, kad tik apie 27 metus moterys is tikruju tampa idomios...gal ir su mumis tas pats..gal mes dar tau nepakankamai idomus...palauk ir sulauksi..ner kur skubet..gyvenimas gi toks ilgas...NOT!!!...nu bet vis tiek...dziaukis kol gali..nes po to koks vinipuhas atsises ant galvos ir maldausi tada ramybes:)
o kad as tik galeciau tau proto ikrest...
:)
viespatie...
negaliu patiket, kad toki kratini parasiau...
atsiimu viska atgal!!!
Žodis į žodį išgyvenu visą šitą reikalą, pakeist nebent "Italiją" į "N. Zelandiją", nors realiai tai į bet kurią vakarų kultūros valstybę. Ką daryt, kai vietiniai bendraamžiai dar neįdomūs, o savieji lietuviai tuo tarpu jau tolsta į debatus apie pampersus?
Man tik įdomu ar lietuviai su visu tuo skubėjimu gyventi ir "siekti" (kajeros, buto, mašinos) gal netyčia ims ir išvystys mūsų šalį, kol vakarų kaimynai snaudžia?
Rašyti komentarą