oi kaip gera dabar: prisėdi prie stalo, pasiimi rašiklį ir rašai..ne taip kaip anksčiau, kai tekdavo prieš tai viską iškuisti ir vis tiek nieko nerasti...baigėsi šitie laikai...dabar jau nebepabėgs, nebenutrūks nuo savo metalinės grandinės ir nepasislėps...
žiūri čia jis į mane...o aš atsidžiaugti negaliu: ir mano kamūrkė nebekamūrkė, o kaip koks ofisas dabar per tą rašiklį: stypso tarp knygų įbedęs nosį į savo plastmasinę juodą kalvelę-inkarą-svarmenį ar kaip ten jį bepavadint.
tai vadinas nukniaukiau.
iš bibliotekos.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą