2007 m. lapkričio 16 d., penktadienis

suopis paryžiuje

Oficiali versija: jau kelias savaites esu Paryžiuje
ir turėčiau čia prabūti iki balandžio,
karts nuo karto grįšiu į Italiją
laikyti egzaminų,
gal kur nors nusibelsiu naujakui,
kokie jūsų planai?
Šių mėnesių tikslas - surasti temą magistriniui ir pradėti jį rašyti, trankytis po bibliotekas ir belstis į daugybės prof. duris.


O dabar neoficiliai: taigi taigi, LYGIAI po dviejų metų traukiniu įdardėjau į Paryžių, su šešiais lagaminais įkritau į taksi ir galų gale įgriuvau į savo naują buveinę -Ecole Normale Superieure. Tada ir supratau, kas nutiko: viską teks daryti nuo šiol pačiai, o daryti tikrai buvo ką, čia ne Italija, nieks vakarais nepasibels pakalbėti ar vynulio įkalt, kas savaitę nieks neateis ir neiškuops tavo kambario. Viena pastaba: nekalbu gerai prancūziškai, italų kalba jau seniai okupavo mano smegenėles, ir kasdienybė tampa tikrai komplikuota. Juokinga: paskaitas suprantu puikiai, teko jau ir pačiai prancūziškai apie visokias literatūras ir filosofijas kalbėti, o kai reikia paklausti kaimyno, ar gali paskolinti savo keptuvę, išpila prakaitas ir iš manęs pasipila keisčiausi garsai, nuo kurių man kyla isteriškas juokas. Dar baisiau: NETURIU SU KUO kalbėti prancūziškai, iki šiol visi, su kuriais susipažinau, kalba puikiai itališkai ir dažniausiai būna taip: po eilinio mano tragikomiško sakinio prancūziškai pasigirsta klausimas: iš kur tu? sakau - lietuvė, tada: a, bet tai kažkoks keistas akcentas ir tik kai pasakau, kad studijuoju italijoje, pasigirsta: ah, dabar viskas aišku!! vat tu kad geras...

ech, yra viena geležinė taisyklė gyvenant prancūzijoje: niekada niekada ir dar kartą niekada neklausk prancūzo, kur rasti vieną ar kitą vietą, nes niekada neišgirsi teisingo atsakymo...vat jau teko prisiminti šią seniai žinotą tiesą...:)

o šiaip viskas labai juokinga: nuo pat pirmos dienos vis susiduriu su kokiu nors keistu žmogėnu, visi jie man tokie panašūs į graužikus: žiurkėniukai, ūdros ar bebrai, - nesvarbu, tiesiog prisėlina prie tavęs, labai gražiai atsiprašo ir susirenka prie tavo suoliuko prieš 20min išbirusias iš kišenės monetas (čia aš apie tokį oposumą languotu geltonu paltu, apvaliais akinukais ir beretka kalbu, taip ir nesupratau, ar jis studentas, ar dėstytojas tos mano Ecole), nors geriausia - nueiti į kokį nors parką, pvz. Liuksemburgo sodai: pristatyta bele kur kėdžių ir visi sėdi ir žiūri kažkur keisčiausiais apdarais apsivilkę, o visa aplinka kaip vienas didelis paveikslas atrodo...labai jau neįprastas jausmas...

ir visur girdi ir sakai bonžūr, prasilenki su kuo nors koridoriuje - bonžūr, lauki eilėje prie pietų ir visa virtinė virėjų ir kasininkų tau tik bonžūr ir bonžūr, įlipi į autobusą, po to išnyra vairuotojas, visiems pasako bonžūr, ir visi jam choru atsako bonžūr ir tada tvarkingai pradedama dardėti link centro, nežinau, pasijutau tada kaip kokia mokinukė...kitaip ir neišeina, nes labai jau visi čia malonūs ir rūpestngi, iki šiol visi dėstytojai man skirdavo min po valandą ir jau po dviejų savaičių jaučiuosi kažkaip stipresnė, nors dar iki ramybės toli, bet gal vis dėlto kada nors surasiu tai, kas iš tiesų įdomu:))

jei nenukvaksiu nuo skaitymo, parašysiu daugiau...

1 komentaras:

Evaldas rašė...

Na, tai, blembački, gal atsibelsk pas durnius Naujiems? ;)